шаxматы

šachmatai statusas T sritis Kūno kultūra ir sportas apibrėžtis Sportinis stalo žaidimas, kuriam būdinga sportinės kovos, abstraktaus loginio mąstymo ir meninės kūrybos elementų darna. Žaidžia 2 žaidėjai, kilnodami figūras – šachmatus – kvadratinėje lentoje, suskirstytoje į 64 vienodo dydžio pakaitomis išdėstytus šviesius ir tamsius langelius. Kiekvienas žaidėjas turi 8 baltas arba juodas figūras (karalių, valdovę, 2 bokštus, 2 rikius, 2 žirgus) ir po 8 pėstininkus. Kiekviena figūra ir pėstininkai kilnojami (eina) tam tikru būdu ir, išskyrus karalių, gali būti varžovo kertami. Žaidimo tikslas – paskelbti varžovo karaliui matą. Šachmatai atsirado V a. Indijoje. Pasaulio čempionatai rengiami: vyrų – nuo 1886 m., moterų – nuo 1927 m. Ilgiausiai (26 metus ir 337 dienas) pasaulio šachmatų čempionu buvo E. Laskeris (1868–1941) – nuo 1894 m. iki 1921 m. Moterų pasaulio šachmatų čempionės vardą ilgiausiai turėjo V. Menčikova-Stevenson (1906–1944) – nuo 1927 m. iki mirties. Jauniausi pasaulio čempionai: vyrų – G. Kasparovas, pasaulio čempionu tapęs būdamas 22 metų ir 210 dienų (1985 m.); moterų – M. Čiburdanidzė, iškovojusi šį titulą eidama 17 metus (1978 m.). Lietuvoje šachmatai žaidžiami nuo XIX a. pabaigos. Pirmasis Lietuvos šachmatų klubas įkurtas 1920 m. Kaune. kilmė pers. šahmat – karalius mirė atitikmenys: angl. chess vok. Schach, n; Schachspiel, n; Schachsport, m rus. шаxматы